Ką tik pasibaigė tarptautinė konferencija PR formos 2008, pakvietusi padiskutuoti tikrai šiuo metu tarp ryšių su visuomene profesionalų populiaria Įmonių socialinės atsakomybės (CSR) tema. Organizatorių pasirinkta koncepcija „Socialinės atsakomybės diskursas tarp Rytų ir Vakarų“ išlaikė dėmesį viso renginio metu – o tai jau didžiulė sėkmė šiais laikais, kai įvairių kursų ir konferencijų organizatorių siunčiamų pasiūlymų tokia gausybė, kad jie jau viršija virusinių spam laiškų kiekį.

Vakarietišką požiūrį atstovavo ryšių su visuomene praktikai ir teoretikai iš Danijos, Vokietijos, Suomijos, rytietišką – Baltarusijos ir Rusijos. Pranešėjus iš Lenkijos, Vengrijos ir Lietuvos jau labiau galima būtų priskirti prie vakariečių – progreso tempai tikrai nuteikia optimistiškai, kartu tenka pripažinti, kad turime ir daug rytietiškam požiūriui charakteringų bruožų.

Taigi, kuo pasižymi vakarietiškas požiūris? Pirmiausia – solidžiu jau įgyvendintų CSR projektų portfeliu bei kritišku požiūriu į save pačius. Lutz Meyer, Action Global konsultantas tiesiai klausė ar „Socialinė atsakomybė – senas vynas naujuose buteliuose?“. Vakariečiai sugeba nustebinti ir pilietiniu solidarumu. Susanna Monni iš Finish Business & Society teigė, kad nepaisant ir taip jau itin intensyvios progresyvinių mokesčių politikos Suomijoje, žmonės pasisako už tolimesnį mokesčių didinimą, jeigu jie nukreipiami visų visuomenės narių gerovei (pvz. sveikatos apsaugos ar švietimo sistemai) stiprinti.

Svečiai iš rytų kalbėjo jau visiškai kitaip. Vakariečiams savo kailiu nepatyrusiems Sovietų Sąjungos autoritarinio mentaliteto ir planinės ekonomikos virsmo į laukinį kapitalizmą turėjo būti egzistenciškai sunku suvokti Igor Sokolov pranešimo „Socialinis Neatsakingumas arba atsakingas ANTIsocialumas“ mintis. Arba Irinos Ošukovos iš Maskvos korporacijos Znak pristatytus CSR vystymosi etapus Rusijoje, kurie kalba patys už save – „Neatsakinga Atsakomybė“, „Atsakinga Neatsakomybė“, Atsakomybės racionalizacija“. Patinka tai mums ar ne - nuoga tiesa be jokio „vandenėlio“ ir atskleidžia tikrąją padėtį.

O kaip yra Lietuvoje? Tenka pripažinti, vis dar per daug romantizmo ir per mažai kritinio realizmo. Įmonėse už CSR strategijų kūrimą dažnai yra atsakingi viešųjų ryšių skyriai, kurie mėgina įsivaizduoti, kad verslo įmonės apie nieką kitką neturėtų galvoti tik apie tai kaip išgelbėti pasaulį. Žinoma, klausytis širdies balso turėtų būti būtina specialistui kuriančiam socialiai atsakingo verslo strategijas. Tačiau dažnai pamirštama, kad pirminė CSR projekto sėkmė priklausys nuo įmonės vadovų palaiminimo – žmonių, kurių pagrindinis darbas racionaliai skaičiuoti: kiek bus pinigų išleista ir kiek bei kokios už tai gauta naudos. Tam jie ir yra akcininkų pasamdyti – didinti verslo vertę, o ne dalinti pinigus gerumo akcijoms.

Vakariečiai tai puikia jau suprato - norint įtikinti vadovus būtina kalbėti jų kalba, sugebėti atremti visus argumentus, pradedant „green washing“ įtarinėjimais ir baigiant požiūriu, kad CSR apskritai ne verslo įmonių, o demokratiškai išrinktų politikų darbas. O kol nėra susikalbėjimo, nereikia stebėtis, kodėl taip skiriasi įmonių požiūris į socialiai atsakingą verslą Lietuvoje nuo vakarietiškojo.