Lygiai prieš trejus metus, 2007 m. kovą, Lietuvoje buvo patvirtinta Kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategija. Šiandien būtų įdomu atlikti tyrimą, kiek Lietuvos meno, mokslo ir verslo atstovų žino apie vadinamąsias kūrybines industrijas, gali kompetentingai diskutuoti apie jų svarbą ir reikšmę šalies konkurencingumui Europos Sąjungoje, ar net dar daugiau – pristatyti konkrečią asmeninę patirtį.

Kai kitose Europos Sąjungos valstybėse kūrybiškumo ir kultūros svarba pabrėžiama ne tik meniniu, bet ir realiu ekonominiu požiūriu, Lietuvoje kūrybinės industrijos – reiškinys, dažnai vis dar neatrastas ir nesuprastas daugelio specialistų ir (paradoksas) net pačios valstybės. Taigi, kas tos kūrybinės industrijos? Kokios jų perspektyvos Lietuvoje? Kokie sprendimai teikia vilčių? Ar apskritai sugebėsime pasinaudoti kūrybinių industrijų teikiamomis galimybėmis?

Pradėkime nuo trumpos apžvalgos, kas yra tos kūrybinės industrijos? Tai veikla, pagrįsta intelektine nuosavybe, kūrybiškumu, skaitmeninėmis technologijomis, kultūra, menu, verslumu, dizainu ir žiniomis. Ji reikalauja išmanyti meninius, vadybinius, interpretacinius gebėjimus, kultūrą ir informacines technologijas. Nuo naujosios žiniasklaidos, globalizacijos ir žinių ekonomikos neatsiejamos kūrybinės industrijos apima tokius sektorius kaip reklama, meno vadyba, leidyba, fotografija, televizija ir radijas, muzika, kinas ir vaizdo produkcija, kompiuterinės programos, interneto dizainas, autorinės teisės, dizainas plačiąja prasme, architektūra, interaktyvieji žaidimai ir laisvalaikio programinė įranga, drabužių modeliavimas, atlikėjų menai ir amatai. Beje, šiame sektoriuje reikalavimo kurti masinę produkciją nėra, pramonės aspektas gali pasireikšti ir kaip kūrinių platinimas ar ekonominis efektas, o pati kūryba gali būti labai individuali.

Kūrybinių industrijų gimimas – kaip atsakas krizei
„Kūrybinių industrijų“ sąvoka gimė Didžiojoje Britanijoje prieš maždaug 20 metų kaip atsakas ekonominei ir socialinei krizei, kai devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sunkioji pramonė ėmė kraustytis iš Europos į pigesnės darbo jėgos šalis. Britai buvo priversti ieškoti sprendimo – šiuo atveju tai turėjo būti kažkas, kas iš pagrindų pakeistų ekonomikos sektorių prioritetus. Šių pokyčių rezultatas – buvę pramoniniai miestai pasaulinei rinkai pasiūlė kūrybinius ir intelektinius produktus: kompiuterines, multimedijų technologijas, dizainą ir kita. Po šios didelės struktūrinės pramonės krizės absoliučiai pakito kultūros supratimas – kultūros tarnystę asmens ir visuomenės vystimuisi pakeitė suvokimas, kad kultūra – puiki galimybė atgimti miestų ir atskirų regionų ekonomikai, pasitelkiant apgalvotą miestų politikos strategiją ir įkuriant kūrybinius menininkų klasterius. Tad šiandien Didžiojoje Britanijoje kūrybinių industrijų plėtra yra vienas iš nacionalinės politikos prioritetų. Jos pavyzdžiu sėkmingai pasekė ir dalis kitų Europos šalių.

Kultūros ir kūrybos sektoriai – BVP kūrimo lyderiai Europoje
Akivaizdi kūrybinių industrijų reikšmė Europos šalių ekonomikos plėtrai buvo pastebėta dar 2003 metais, kai, Europos Tarybos atliktos studijos duomenimis, šio sektoriaus indėlis Europos Sąjungos BVP struktūroje sudarė 2,6 proc., kai, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto sektoriaus – 2,1 proc., maisto ir gėrimų pramonės – 1,9 proc., o tekstilės pramonės – 0,5 proc. 2006 m. šio sektoriaus sukuriama pridėtinės vertės dalis išaugo 19,7 proc. Tai net 12,3 proc. viršijo bendrą ekonomikos augimo tempą. „Eurostat“ ir „Amadeus“ nustatė, kad kultūros ir kūrybos sektorių įnašas į BVP buvo didesnis nei maisto ir gėrimų, tabako gaminių, tekstilės, chemijos gaminių ir dirbtinio pluošto, gumos bei plastiko gaminių, įrangos ir aparatūros gamybos pramonės, nekilnojamojo turto, kompiuterijos sektorių. Tik vos kelių gamybos ir paslaugų teikimo sektorių dalis BVP struktūroje viršijo 3 procentus. Iš visų minėtųjų pramonės sričių kultūros ir kūrybos sektorių įnašas į nacionalinį BVP buvo didžiausias Prancūzijoje, Italijoje, Olandijoje, Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje.
Remiantis 2001 m. duomenimis, Lietuvoje kultūros ekonomika sukūrė 2,1 proc. BVP, o 2006-aisiais kultūra ir kūryba uždirbo net 4,02 mlrd. litų. (naujesnių duomenų, ypač pastarųjų prieškrizinių metų kol kas nėra, tačiau logiška manyti, kad tuo laikotarpiu kūrybos sektorius ėmė dar sparčiau augti ir ženkliau lemti Lietuvos BVP). Deja, ekonomikos recesija šį sektorių gerokai pritildė. Dėl krizės sumažėjusi gyventojų perkamoji galia ir pakelti mokesčiai į kūrybos pramonę įnešė dar daugiau nesaugumo. Dizainas, leidyba, architektūra, garso ir vaizdo menas klestėję šalies augimo metais, šiandien išgyvena itin sunkias dienas. Vis dėlto, ekspertai neabejoja, kad kūrybinės industrijos – viena iš realių Lietuvos konkurencingumo Europoje galimybių.

Kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategija – žodžiai žodžiai žodžiai…?
Prieš keletą metų struktūrinis sąstingis Lietuvos valstybiniame kultūros sektoriuje bei efektyvaus šio sektoriaus darbo kitose Europos šalyse pavyzdžiai paskatino aktyvesnį susidomėjimą kūrybinėmis industrijomis ir mūsų šalyje. Dar 2007 m. ministro įsakymu patvirtinta Kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategija, kurios tikslas – numatyti sąlygas, būtinas efektyviai šalies gyventojų kūrybinį potencialą panaudojančiai kūrybinių industrijų sektoriaus plėtrai, šio sektoriaus indėlio į ūkį, žinių ekonomiką didinimui, kūrybinių industrijų produkcijos konkurencingumo šalyje bei užsienyje didinimui.
Strategijoje akcentuojama, kad sudaromos nepakankamos sąlygos efektyviai lietuviško turinio plėtrai naudojant šiuolaikines informacines technologijas, nepakankamai išnaudojamos žinių ekonomikos bei žinių visuomenės teikiamos galimybės plėtoti lietuviškus kūrybines industrijas, kurios galėtų padidinti Lietuvos ūkio ir kultūros konkurencingumą.
O jeigu mes ištrintume šios strategijos patvirtinimo datą ir perskaitytumėme joje iškeltas problemas, ar šiandien galime teigti, kad situacija pasikeitė? Deja, panašu, kad strategija, neskaičiuojant vieno kito vėliau minėtinų pavyzdžių, kol kas taip ir lieka tik žodžiai, laukiant geresnių laikų. Nors prisiminus britų pavyzdį vertėtų pamąstyti, ar šiandien kaip tik nėra TAS momentas, kai Lietuva turi galimybę pabandyti konkuruoti su kitomis Europos valstybėmis. Kuo? Kūrybingumu, užpildant naujas (kad ir siauras) Europos rinkos nišas originaliais produktais, nereikalaujančiais didelių investicijų ir technologijų, bet reikalaujančiais neįprasto kūrybiškumo ir tarptautinės sklaidos.

Sprendimas: keisti mąstymą arba „virti savose sultyse“
Kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategijoje įvardinta dar ir šiandien spręstina problema – kategoriškas kūrybos ir ekonomikos supriešinimas. Nemaža dalis kūrybinį darbą dirbančių bei pagal šios kūrybos pobūdį galinčių dalyvauti kūrybinių industrijų plėtroje Lietuvos gyventojų nėra linkę kūrybinės veiklos vertinti ekonominiais kriterijais ir suvokti, kad kūrėjas – ne tik tradicinių menų (architektūros, dailės, skulptūros) puoselėtojas.
Pastarąjį faktą įrodo ir konkretus pavyzdys. Dar ekonominio pakilimo metu, 2008-aisiais, Lietuvoje buvo įsteigta Lietuvos nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija. Nežiūrint Strategijoje išvardintų kūrybinių industrijų sričių – nuo amatų iki kompiuterinių paslaugų, bent jau kol kas po savo stogu ji subūrė tik meno ir kultūros žmones, o aukštųjų technologijų ir individualizuoto požiūrio į verslą atstovai liko nuošalyje. Kokia to priežastis? Vis dar gajus požiūris į „meno individualybę“ ir griežtą ribą tarp to, kas yra menas, o kas – ekonomika. Nekeičiant mąstymo, t.y. kol tarp šių sektorių nebus dialogo ir bendradarbiavimo, kol menininkai nebus integruoti į ekonomikos struktūras, tol akivaizdžių rezultatų nebus – kūrėjai tradiciškai „virs savose sultyse“, o kūrybos ekonomika trypčios vietoje.
Taigi, kūrybinių industrijų plėtrą apsunkina žemas kultūros ir meno kūrėjų verslumas, jiems potencialiai tinkamų smulkaus verslo plėtros galimybių nežinojimas, nepakankamas verslo vadybos, rinkodaros, apskaitos ir kitų verslo veiklos sričių išmanymas, informacijos apie smulkiam verslui teikiamas paslaugas nežinojimas ir pan.
Kaip tai spręsti? Strategijoje siūloma kaupti, analizuoti ir skleisti informaciją apie kūrybinių industrijų sektoriaus raidą, formuoti kūrybinių industrijų plėtrai palankią aplinką ir didinti žmonių, dirbančių kūrybinių industrijų srityje, kompetenciją. Mat tinkamos kvalifikacijos žmogiškųjų išteklių trūkumas lemia tai, kad kūrybinių industrijų verslų idėjos įgyvendinamos lėtai.
Logiškas klausimas – kas yra daroma?

Kūrybinių industrijų studijos – žingsnis inovatyvios valstybės link
Įvertinus šiandieninę situaciją, dažnai vis dar atgyvenusį požiūrį į kūrybą, kultūrą ir ekonomiką bei jų sąveiką, minėtajai Strategijai įgyvendinti svarbus su kūrybinėmis industrijomis dirbančių asmenų kvalifikacijos kėlimas, t. y. naujas kūrybinių industrijų potencialo matymas, vertinimas ir valdymas. Todėl Kūrybinių industrijų strategijos ir plėtros veiksmų plane buvo numatyta rekomenduoti, jog šiose įstaigose vykdomose kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programose būtų įvestas ekonomikos, verslo vadybos bei rinkodaros pagrindų dėstymas. Taip pat numatyta organizuoti mokymus ir seminarus kultūros darbuotojams visoje Lietuvoje. Deja, rezultato, bent jau apčiuopiamo, kol kas nematyti.

Dar vienas racionalus sprendimas – kūrybinio verslo profesionalų rengimas Lietuvos švietimo sistemoje.
2008 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete startavo speciali programa. Ji skirta kūrybinių industrijų (reklamos, rinkodaros, viešųjų ryšių, multimedijų, televizijos, leidybos – komunikacijos bei kultūros verslo) specialistams parengti. Kol kas numatytos bakalauro studijos, tačiau įvertinus rinkos tendencijas ir poreikį, svarstoma galimybė ateityje parengti ir kūrybinių industrijų magistrantūros programą. Ar tai teikia vilčių Lietuvai vieną dieną tapti lygiaverte kūrybinių industrijų partnere kitoms Europos šalims?

Kultūrinių industrijų specialistai – dovana kitiems?
Be abejo, naujos specialybės atsiradimą lėmė optimistiškas ekonominio kilimo etapas, kuomet buvo ieškoma naujų kelių Lietuvos konkurencingumui plėtoti. Ekonomikos recesija gerokai aptildė šalies verslo „kūrybinius ieškojimus“. Kita vertus, išskirtinumas, netradicinis mąstymas yra tas gelbėjimo ratas, ant kuriuo Lietuvos verslas gali „išplaukti“ kur kas greičiau, juolab, kad Europos ekonomika jau stojasi ant kojų, o Lietuvai drąsesni žingsneliai aukštyn ekonomikos laiptais prognozuojami jau šių metų trečią ketvirtį.
Laikas parodys, ar iš tiesų Lietuvos kontekste akademinis sektorius bus pajėgus įveikti iššūkius ir parengti profesionalius kūrybinių industrijų specialistus, suvokiančius savo šalies, Europos ir pasaulio rinkos poreikius ir galimybes. Kitas klausimas – kaip tokių specialistų poreikį supranta ir vertina pats verslas Lietuvoje. Ar po poros metų, į rinką pasipylus naujai iškeptiems kūrybinių industrijų specialistams, dauguma verslo atstovų apskritai pirmą kartą išgirs apie tokią specialybę (ar net sąvoką „kūrybinės industrijos“). Ar specialybė, paremta valstybine strategija, bus realiai panaudota ir naudinga dėl tos pačios valstybės vykdomos politikos verslo atžvilgiu. O gal užauginę profesionalus tiesiog „padovanosime“ juos kitų šalių rinkai? Juk nesukūrus tinkamos profesinės terpės ir juridinių prielaidų šiems talentams skleistis Lietuvoje, šis intelektinių-kūrybinių jėgų praradimo procesas nesiliaus ir turės Lietuvos kultūrai ir ekonomikai lemtingų pasekmių.

Kūrybinių industrijų teikiamų galimybių vizijos
Šioje kūrybinių industrijų apžvalgoje daugiau klausimų, nei atsakymų. Vis dėlto, norėtųsi optimistiškai viltis, kad ekonominei situacijai gerėjant, sparčiau pajudės ir su kūrybinėmis industrijomis susiję projektai. Galbūt mus įkvėptų Strategijoje „piešiamos“ mūsų galimybės, tebūnie kad ir vėluojame? Keletas minčių:
• Kūrybinių industrijų skatinimas palankiai veikia urbanistinę ir socialinę raidą, kūrybiškos aplinkos kūrimas pritraukia investicijas bei kitus, kūrybinių industrijų sektoriui nepriklausančius, verslus.
• Kultūros ir meno įstaigų įsitraukimas į kūrybinių industrijų plėtrą padėtų šių įstaigų gaunamų valstybės dotacijų dalį pakeisti kitais, efektyvios verslo vadybos modeliais pagrįstais, finansavimo šaltiniais.
• Efektyvi kūrybinių industrijų plėtra padėtų sukurti ir kultūriškai pagrįsti Lietuvą reprezentuojančių prekių ir paslaugų ženklus, gerinti jų įvaizdį, taip šių prekių ir paslaugų konkurencingumas būtų didinamas pabrėžiant lietuviško turinio autentiškumą ir išskirtinumą.
• Šiuolaikinės informacinės technologijos sukuria palankias sąlygas Lietuvos kūrybinių industrijų produktų ir paslaugų rinkodarai.
• Kompleksiškas kūrybinių industrijų skatinimas atskirose vietovėse padeda atgaivinti apleistas teritorijas, nebenaudojamus pramoninius bei karinius kompleksus, taip prisidedama prie urbanistinės ir regioninės plėtros.