Atrodytų, kad greitai tapsime proto bokštais – įmonių darbuotojai nuolat kelia savo kvalifikaciją įvairiausio plauko seminaruose, semiasi patirties teminėse konferencijose. Vis didėjančiu srautu plūsta informacija įmonės vidiniais kanalais. O ar kas nors bandė suskaičiuoti, kiek gauname pasiūlymų iš mokymus organizuojančių kompanijų – emailų srautas jau toks didelis, kad turbūt prilygsta ”enlarge your p***s” tipo spamui.

Dedame į galvą įvairius gudrius dalykus - pradedant corporate social responsibility baigiant brand commitment. Tačiau kalbėti yra viena, o suprasti – visai kas kita. Antai visai šviežias pavyzdys - vienas didelis bankas nupirko porą dviračių, darbuotojai pravažiavo kelis šimtus metrų sostinės gatvėmis. Iniciatyva skambiai ir plačiai pristatoma kaip įmonės socialinės atsakomybės projektas, padedantis tausoti gamtą ir mažinti CO2 emisijas. Dar kelios tokios iniciatyvos ir sėkmingai diskredituosime patį socialinės atsakomybės terminą.

Kitos didelės įmonės marketingo vadovas yra aktyvus įvairiausių konferencijų pranešėjas, energingai skleidžia informaciją apie naujausias tendencijas specializuotuose bloguose. Tuo tarpu jo paties įmonės marketingo komunikacija viso labo tėra tik tradicinis ATL, o dar konkrečiau – telikas. Kam dar prakaituoti pramušinėjant naujus dalykus savo vadovybei, kam dar prisiiminti atsakomybę dėl rezultatų?

Tarp to ko mokomės ir darome žioji gili praraja. Kartais net atrodo, kad surengus konferenciją tema „Kas pigiausiai gali atspaustinti lankstinuką“ būtų daugiau praktinės naudos. Vistiek reali situacija tokia, kad pirmiausia bandoma sutaupyti kūrybos sąskaita, o rezultatų matavimas – fokusuotų grupių tyrimai, kokybinė turinio analizė – tai jau tikra prabanga.

Ironiška, bet Lietuvos marketingo žmonių problema – ne naujų žinių trūkumas, bet nereikalingų perteklius. Skando kalbos, kad “Procter&Gamble” globali marketingo strategija privalo tilpti į 7 puslapius. Nes daugiau niekas neskaitys. Arba nesupras. Vadinasi ir nepadarys.