Birželio 8 d., būdamas 95 metų, mirė legendinis investuotojas John Templeton. Investavimo strategiją, kuria jis vadovavosi galima apibūdinti kaip „maksimalaus pesimizmo“, t.y. pirkti akcijas tada, kai visi parduoda. Tačiau publikos tarpe Poną Templeton išgarsino 1972-metais įkurta jo vardo premija, kuri kasmet apdovanoja žymiausius pasiekimus religijos, filosofijos ir psichologijos srityse – būtent tai ką ignoruodavo Nobelio premija.

Kodėl apie tai rašau komunikacijos bloge? Ogi todėl, kad net ir siekdamas finansuoti savo filantropines idėjas John Templeton išsiskyrė savo įžvalgomis įkurdamas specialų investicinį fondą. Šiuo metu jame - 1,5 mlrd. JAV dolerių turtas, pajėgus kasmet labdarai sugeneruoti 70 mln. JAV dolerių. Ponas Templeton puikiai suprato, kad dauguma filantropinių iniciatyvų pradedamos tikrai su pačiais kilniausiais ketinimais, tačiau vos tik donoras susiduria su finansiniais sunkumais jų tęstinumas neišvengiamai nutrūksta. Norint jas tęsti net ir ekonominės recesijos nuosmukio stadijoje, būtina užtikrinti nepriklausomą finansavimą.

Tai itin aktualu bet kokioms socialinės atsakomybės iniciatyvoms. Jeigu ekonominio nuosmukio stadijoje jų finansavimas nutrūks, vadinasi jos tebuvo tik įmonių marketingo ar lobizmo kampanijų elementai. Belieka kiek palaukti ir įsitikinsime ar išlaikys laiko egzaminą „Žalioji karta“, „Nacionalinė pažangos premija“ ar „Saugi vasara“.