Ieva Vozbutaitė, „Euro RSCG PR“ direktorė

Apie įmonių socialinę atsakomybę kalbėta daug, deja – ne visada teisingai apibrėžiant jos naudą, prasmę, etapus ir pan. Lietuvoje ekonominio pakilimo metais didžiosios įmonės, ypač priklausančios tarptautinėms motininėms kompanijoms, suvokė (o gal tiesiog adaptavo) korporatyvinės socialinės atsakomybės aspektus savo veiklose. Lietuvoje net buvo priimtas GLOBAL COMPACT standartas, kuris tapo rinkos korporatyvinio atsakingumo barometru.

O kaip įmonių socialinė atsakomybė paveikė galutinį vartotoją ir jo vartojimo įpročius? Kalbos apie socialiai atsakingą vartojimą – kas tai? Korporatyvinės socialinės atsakomybės atmaina, o gal tai reiškinys, išsivystęs iš visai kitų veiksnių?  

Tiesą sakant, kalbant bendrąja retorika, socialiai atsakingas vartojimas nėra joks auštasis pilotažas. Viskas labai paprasta. Tarkime, jeigu mes perkame popierių, pagamintą iš medžių, jo gamintojams mes tarsi sakome, kad mes nieko prieš, jog kertami miškai popieriaus gamybai. O jeigu mes perkame perdirbtą popierių (popierių pagamintą iš popieriaus), mes deklaruojame, kad mums – ne vis tiek, kas vyksta mūsų žaliojoje planetoje. Tad popieriaus gamintojai, norėdami išlaikyti savo verslą, privalės pasiūlyti kitų – miškui draugiškų – alternatyvų. Tai elementarus atsakingo vartojimo pavyzdys. Būdami vartotojai mes net nesusimąstome, kokią galią turime didžiosioms korporacijoms. Juk iš esmės joms reikia mūsų pinigų, tad jos imsis visko, kad atvertume savo pinigines. Ne kas kitas, o mes turime jiems nurodyti, ko norime. Vadinasi, ir mes patys turime NORĖTI atsakingai.

Kokia šiandienos situacija Lietuvoje? Prisiminkime paskutinių laikotarpių bendrąją statistiką, kurios duomenys visai nedžiugina. Daugiau nei 50 procentų Lietuvos gyventojų uždirba minimumą arba mažiau. Ir tik apie 3 procentus žmonių uždirba 5000 litų ir daugiau. Žinoma, galima įžvelgti paradoksą, kad realią gyventojų būklę pozityviąja linkme šiek tiek pakoregavo dėl ekonominio nuosmukio ir padidėjusios mokestinės naštos vėlei suklestėjusi šešėlinė ekonomika ir šešėlinės pajamos. Visgi netikiu, kad iš esmės tai pakeičia Lietuvos gyventojų realios ekonominės galios svorį.

Kokias išvadas perša tokie statistikos skaičiai? Dauguma žmonių gyvena, kad išgyventų. Tad, pasitelkdama Abrahamo Maslow poreikių piramidės teorija, drįsčiau teigti, kad pagrindiniai motyvai, renkantis vieną ar kitą produktą/ paslaugą, yra labai paprasti ir racionalūs. Jie tiesiog paremti siekiu patenkinti fiziologinius poreikius. Taip vartoja viena visuomenės dalis. Beje – didžioji…

Antra, ekonominis nuosmukis, priešingai nei ekonominis pakilimas, privertė mus visus suklusti. Bendroji vartojimo tendencija nebėra „kuo greičiau ir kuo daugiau“, o atvirkščiai – „ar tikrai galiu sau tai leisti, ar tikrai man to reikia šiandien, nes juk neaišku, kaip bus rytoj“. Kaip tokia bendroji nuotaika veikia mūsų vartojimą? Mažėja spontaniškumo, emocinio pirkimo, todėl, kad jis tiesiog neįmanomas. Bent jau tiems, kurie sugeba ir moka gyventi pagal savo išgales. Tuo, galiu drąsiai teigti, Lietuvos vartotojai skiriasi nuo britų – mes dar nespėjome taip be saiko įsisukti į gyvenimą, gerokai viršijantį mūsų piniginės storį. Mes mokame taupyti ir atiduoti skolas (didžiulis potencialas vartojimo finansinių paslaugų sektoriaus augimui, nors dabar, beje, ir atrodo, kad šios šakos atstovai yra bemaž vieninteliai, kurie aktyviai komunikuoja su visuomene).

Trečia, manyčiau, kad įtakos taip pat turi faktas, kad ekonominio pakilimo metu nedaug (deja!) įmonių Lietuvoje įgyvendino korporatyvinės socialinės atsakomybės principus – daug jų imitavo šią veiklą arba naudojosi ja savo rinkodaros tikslams. Tik nedaugelis iš tiesų keitė strateginius veiklos principus. Mes, vartotojai, netrukome pajusti melą krizei nespėjus apšilti kojų – neapmokamos atostogos, atleidimai be išmokų ir kiti tikėjimo ir pasitikėjimo savo darbdaviu nepridedantys faktai. Būtų sunku tikėtis, kad vartotojai (tarp kurių – tie patys atleisti darbuotojai, sunkius finansinius įsipareigojimus turintys bankų klientai) vis dar palankiai vertintų štai tokią socialinę atsakomybę.

O kur dar įvairiais kanalais plūstanti informacija, kad lietuviškuose gaminiuose, ypač maisto, galima rasti visko, bet tik ne to, ką galvojame perką. Melas mus, vartotojus, labai greitai išmokė būti sąmoningus, racionalius, dažnai net paversdamas skeptikais.

Tad ar lietuviai yra socialiai atsakingi vartotojai? Manau, kad pastaruoju laikotarpiu, tuštėjant mūsų kišenėms ir sprogstant melo burbulams, mes tampame sąmoningi vartotojai. Mes skaičiuojame, mes įdėmiai skaitome, kas parašyta ant pakuočių, mes skeptiškai vertiname „gražias pasakaites ir legendas“. Kita vertus, manau, kad Lietuvos vartotojai, kaip ir kitų išsivysčiusių rinkų vartotojai, yra linkę prisidėti prie gerų darbų, padėti tam, kam tos pagalbos reikia. Tai įrodo savo sėkme besidžiaugiančios dažnos labdaros Kalėdinės akcijos ir kitos abejingų nepaliekančios iniciatyvos.

Galbūt nuskambės banaliai, bet įmonės turėtų padaryti labai aiškią išvadą: daryti gerus darbus apsimoka, bet, jei jau apie tai prakalbai ir jei stengiesi tuo patraukti vartotoją, būk malonus – pildyk savo pažadus. 

Daugiau informacijos:

Statistikos departamentas prie LRV

www.knowledgehound.com/khhow2s/responsible_consumption.htm

www.desjardins.com/en/a_propos/responsabilite/developpement-durable/agir/capsules-consommation/