Anądien klaidžiodama ĮSA (įmonės socialinė atsakomybė) tinklaraščių miške aptikau įdomią nuomonę, jog ĮSA iniciatyvą pagimdė ir įgyvendino Vudstoko karta arba „gėlių vaikų“ judėjimo dalyviai.  Autorius įsitikinęs, jog Vudstoko festivalio dalyviai išsaugojo ne tik tikėjimą geresniu gyvenimu, bet vėliau ir patys siekė įgyvendinti deklaruojamas vertybes. Tuometiniams 20 –mečiams šiandien jau 60 – dešimt ir daugiau. Tarp jų - nemažai žymių ĮSA guru, „žaliosios“ rinkodaros ekspertų, darnaus vystymosi strategų.

Vienas jų - Joel Makower, 2009 m. antrą kartą perleidęs savo knygą „Woodstock: The Oral History“. Šiandien jis – ne tik rašytojas, bet ir žaliosios rinkodaros strategas, daug prisidėjęs, kad tokių įmonių kaip Hewlett Packard, Levi Strauss, Nike, Procter & Gamble ir Stonyfield Farm ĮSA būtų sėkminga.  

Tačiau nesutinku su blogo autoriumi, jog po „gėlių vaikų“ judėjimo daugiau neasirado kito tokio kultūrinio judėjimo, analogiško savo jėga ir emociniu užtaisu.

Praeitą savaitę žymus filosofas A.Šliogeris visus lietuvius išvadino „runkeliais“ ir „vagimis“. Nesutinku. Šiandien Lietuvoje dominuoja ir gyvenimo normas diktuoja sovietinių pankų karta, kažkada protestavusi prieš sovietinę moralę, „farsovščikus ir urlaganus“.  (Leiskite priminti, kad pankai nepripažįsta visuomenės normų. Laikydamiesi nihilizmo ideologijos, jie teigia, jog vieni veiksmai negali būti laikomi geresni nei kiti.)

Kažkada pankavusiems šešiolikmečiams, šiandien apie 40 – dešimt. Dauguma jų baigė humanitarinius mokslus ir šiandien yra žinomi žurnalistai, visuomenės veikėjai. Nemažai jų įvardijami kaip nuomonės formuotojai. Buvę pankai dabar dominuoja ir socialinėje žiniasklaidoje, nenuginčijamu tonu reikšdami savo nihilistinę nuomonę apie visuomeninius, politinius ar ekonominius reiškinius. Sovietinio pankų judėjimo ideologinis, emocinis ir kultūrinis detonatorius sprogo, kai anuometiniai pankai atrado laisvai prieinamą ir beribę interneto erdvę. 

Išpažindami neigimą kaip vertybę, interneto pankai šūkalioja apie žodžio laisvę ir teisę neribotais kiekiais vemti savo nihilizmą apie visus gyvenimo reiškinius. Jie iš anksto pasiruošę „sunihiliuoti“ net ir socialiai atsakingo verslo iniciatyvas (primenu, jog ĮSA yra vertinama remiantis tarptautiniais standartais ir normomis), nepasitiki jokia pozityvia verslo veikla ir aršiausiai ją neigia, net jei dovanojami vadovėliai ir knygos, mokoma sveikai maitintis, taupyti vandenį ar nešvaistyti maisto.

Kažkas sulygino Vudstoko festivalį su Baltijos keliu. Nemažai šiandieninių verslininkų tą dieną buvo 10 – mečiai. Vadovaudamiesi aukštesnėmis vertybėmis jie jau daro gerus darbus. Dar daugiau -  jie neskirsto mūsų į „runkelius“ ir „vagis“. Jie drąsiai žengia per valdininkų kabinetų slenksčius ir kausia: kuo ir kam aš galiu padėti?

Už tai, pagal normalius verslo dėsnius jie nori viešumo. Kam? Kad apie jų veiklą žinotų jų klientai, nes paramai skiriama pelno dalis. Vadinasi, parama yra ir rėmėjo, ir jo klientų indėlis į visuomenę. Bendrovė, kuri savo veikloje siekia aukštesnių nei reikalauja įstatymai tikslų ir skiria paramą, turės daugiau klientų, o metų gale - daugiau pelno. Tuomet ir paramai skirs dar daugiau. Kas iš to daugiausia laimi, galiu diskutuoti. Tačiau pankiškas požiūris į šiuos procesus, tampančius ir Lietuvos gyvenimo norma, akivaizdžiai juos stabdo.

Parama, filantropija, mecenatystė – tai bendradarbiavimas, už kurį mokama labai maža kaina – viešumu, tačiau dienai baigiantis daugiausia laimime mes visi. Be to ir sočioji visuomenės dalis daugiau sužino apie problemas, galbūt imasi jas spręsti, o paramos prašantieji pradeda mąstyti pozityviau.   

ĮSA iš reiškinio Vakaruose jau virto gyvenimo norma. Tuo tarpu interneto pankai Lietuvoje komunikuoja, jog socialiai atsakingo verslo Lietuvoje nėra, viskas daroma tik dėl reklamos ir pelno, tikėdami, jog šis „kūdikis dar negimė“ ir „dar nevėlu padaryti abortą“.  

Ir veltui pastarųjų mėnesių visuomenės autoritetas Prezidentė D.Grybauskaitė apeliuoja į žurnalistų  pilietiškumą, profesionalumą ir asmeninę atsakomybę . Karta, dalyvavusi kokiame nors judėjime, išsaugo jo vertybes visam gyvenimui.

Politinis nihilizmas, teisinis nihilizmas, pilietinis nihilizmas, kultūrinis nihilizmas… Šių sąvokų lyg kirmėlių knibždėte knibžda dienraščių, portalų, blogų komentaruose. Regis, greitai jau pradėsime sveikintis klausdami, ne „kas geresnio?“, o „kas blogesnio?“. Atsisveikindami linkėsime „Viso blogo“.

Neraginu grižti prie Vudstoko kartos vertybių, nesmerkiu interneto pankų. Visi esame savo kartos apynasrio nešiotojai. Tačiau raginu įsiklausyti į R.Rollando žodžius: „Jei neturi ko sakyti, tylėk, jei turi – sakyk ir nemeluok“.

Snieguolė